Ligonių kasų istorija

Visi žino, kad šiandien Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos yra viena svarbiausių sveikatos sektoriaus institucijų, vykdančių privalomąjį sveikatos draudimą. Tačiau tikėtina, jog mažai kam žinomi tokie gana įdomūs istoriniai faktai, kaip antai: jau 1912 m. mūsų šalyje buvo numatyta įvesti pramonės darbininkų privalomąjį draudimą ligos atveju, bet planus sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas, o pirmoji ligonių kasa Lietuvoje buvo įsteigta 1928 m. spalio 28 d. Kauno mieste.

Šioje dalyje kviečiame susipažinti su įdomia bei „vingiuota“ ligonių kasų istorija, kuri skaičiuojama net nuo XIX a. pabaigos–XX a. pradžios.

Sveikatos draudimo priešistorė

XIX a. pabaiga–XX a. pradžia – tuo laikotarpiu kai kurių stambesnių Lietuvos pramonės įmonių įsteigtos ligonių kasos Vokietijos pavyzdžiu buvo vadinamos „krankkasėmis“. Istoriniai duomenys rodo, kad ligonių kasos padėjo įmonių savininkams šelpti susirgusius darbuotojus, nes iš jų buvo imami įnašai – iki 2,5 proc. atlyginimo. Tačiau pramonės įmonių ligonių kasas valdė įmonių administracija, todėl pagalba susirgus buvo menka.

1912 m. buvo numatyta įvesti pramonės darbininkų privalomąjį draudimą ligos atveju, bet planus sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. 1926 m. kovo 23 d. Seimas priėmė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą, reglamentuojantį, kad valdyba steigiama socialinio draudimo reikalams tvarkyti, o gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis apie tai paskelbė „Vyriausybės žiniose“. Šio įstatymo priėmimo arba paskelbimo datą pagrįstai galima laikyti socialinio draudimo pradžia Lietuvoje.

Ligonių kasos mūsų šalyje buvo pradėtos steigti 1928 m. pabaigoje. Lietuva, palyginti su kaimyninėmis šalimis, vėlavo: Lenkijoje ir Estijoje ligos draudimo įstatymai buvo priimti 1920 m., Latvijoje – 1922 metais.

Lietuvoje pirmoji ligonių kasa buvo įsteigta 1928 m. spalio 28 d. Kauno mieste. Netrukus atsirado dar šešios ligonių kasos: Kauno, Šiaulių, Marijampolės, Panevėžio, Ukmergės ir Vilkaviškio apskričių. 1931 m. šios kasos tapo apygardų kasomis. Nors 1926 m. paskelbtas Ligonių kasų įstatymas numatė įsteigti 21 ligonių kasą, t. y. kad jų būtų kiekvienoje apskrityje, buvo įsteigtos tik septynios, vienijančios įvairias apskritis.

1932 m. ėmė veikti naujos apygardų ligonių kasos. Jų buvo devynios, be to, veikė Kauno miesto kasa. Netrukus buvo įsteigtos dar šešios įvairių įmonių ir įstaigų kasos: Susisiekimo ministerijos, Eigulių, „Elektros“ akcinės bendrovės, Lietuvos banko, Šv. Zitos draugijos, Vytauto Didžiojo universiteto.

Ligonių kasose pagal įstatymą privalomuoju draudimu turėjo būti draudžiami visi asmenys, nesvarbu, kokios lyties ar amžiaus, pasamdytieji dirbti (išskyrus pasamdytuosius laikiniems darbams – ne ilgiau kaip mėnesiui) ar dirbantieji valstybės tarnyboje, gaunantys daugiau kaip 400 litų per mėnesį, žemės ūkio darbininkai. Vėliau išimtis buvo pritaikyta ir savivaldybių tarnautojams. Be privalomojo draudimo tuo laikotarpiu buvo įvestas ir fakultatyvinis draudimas žemės ūkio darbininkams, bet jis nebuvo populiarus.

Orientuotasi į nepasiturinčius

Tai, kad nebuvo draudžiami žemės ūkio darbininkai, tarp jų – ir ūkininkai, buvo problema, nes ši žmonių kategorija sudarė didžiąją Lietuvos gyventojų dalį. Būtent dėl to buvo nutarta prašyti Vyriausybės priimti įstatymą, kad žemės ūkio darbininkai būtų apdrausti ligos atveju ir senatvėje.

Ligonių kasa rūpinosi, kad asmuo, jos nariu išbuvęs ne mažiau kaip mėnesį, gautų pirmąją medicinos, ambulatorinę pagalbą, skyrė gydytoją ligoniui lankyti, vaistus, gydymą ligoninėje, tvarstomąją medžiagą ir gydymo reikmenis, pagalbą gimdant, dantų gydymą, mokėjo pašalpas. Kuo ilgiau asmuo priklausė ligonių kasai, tuo didesnę pašalpą ir pagalbą gaudavo. Apdraustasis turėjo teisę iš ligonių kasos sudaryto sąrašo pasirinkti bet kurį gydytoją, vaistinę ar gydymo įstaigą. Medicinos pagalba buvo teikiama ir ligonių kasos nario šeimai. Ligonius aptarnaudavo gydytojai, sudarę sutartis su ligonių kasa.

Ligos draudimas buvo finansuojamas įmokomis – jos negalėjo būti didesnės nei 3 proc. algos. 40 proc. įmokos mokėjo darbdavys, 60 proc. – apdraustasis. 1934 m. įmokos dydis išaugo iki 6 proc., o mokamą sumą darbdavys ir apdraustasis pasidalijo po lygiai. Valstybės iždas mokėjo 5 proc. draudėjų ir narių įmokų sumos. Už ligonių kasos narius, kurie atlyginimo pinigais negaudavo, mokesčius privalėjo mokėti samdytojai. Kasos valdyba, Valstybinei socialinio draudimo valdybai pritarus, galėjo padidinti mokesčius tiems darbdaviams, kurių įmonėse buvo didesnis pavojus susirgti.

Sustiprėja prieš II pasaulinį karą

Per ligonių kasų veiklos dešimtmetį ligos draudimas buvo plėtojamas, pačios ligonių kasos sutvirtėjo, steigė savas gydymo ir ligų profilaktikos įstaigas, propagavo sveiką gyvenseną. Finansiniu ir kitais atžvilgiais jos labai sustiprėjo 1935–1940 m.: pastatė 7 rūmus, 2 sanatorijas, 3 vaikų vasaros kolonijų namus, 1 rentgeno kabinetą, laboratoriją ir vaistinę, 12 ambulatorijų, 7 punktus bei mažesnes gydymo įstaigas. Stacionarių gydymo įstaigų ligonių kasos neturėjo.

1938 m. ligonių kasų išlaidos pasiskirstė taip: medicinos pagalbai buvo skiriama 42,4 proc., vaistams – 11,5 proc., pašalpoms – 21,6 proc., administracijai – 9 proc., kitoms reikmėms – 15,5 proc. Tais metais kasos buvo apdraudusios 141,4 tūkst. asmenų (iš jų 77,5 tūkst. asmenų buvo kasų nariai, 63,9 tūkst. – jų šeimos nariai). 42 proc. apdraustųjų sirgo ir gavo paramą. Vis dėlto apdraustieji tesudarė tik 3–4 proc. visų Lietuvos gyventojų, tuo tarpu Latvijoje jų buvo 9,3 proc., o Vokietijoje buvo apdraustas ketvirtadalis šalies gyventojų.
Finansavimas iš valstybės biudžeto

Po to, kai 1940 m. gruodžio 15 d. buvo likviduotos ligonių kasos, Lietuvoje buvo įdiegta iš valstybės biudžeto finansuojama sveikatos apsaugos sistema. Ši sistema gyvavo ilgus sovietinės okupacijos metus. 1988 m. buvo pradėta diskutuoti ir apie sveikatos finansavimo reformą.

Sveikatos draudimo sistemos atkūrimas

1992 m. buvo įkurta Valstybinė ligonių kasa (VLK), nors gydymo įstaigoms finansuoti dar buvo naudojamos valstybės biudžeto lėšos, tačiau pradėtas taikyti finansavimo pagal suteiktas paslaugas principas, atsisakyta sovietinio gydymo įstaigų finansavimo pagal lovų ar apsilankymų skaičių modelio.

1992 m. tapo sveikatos draudimo Lietuvoje atkūrimo ir tobulinimo pradžia. Sveikatos draudimo įstatymas priimtas 1996 m. Žengiant tolesniu pertvarkos keliu, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ėmėsi ligoninių tinklo optimizavimo, dalis silpnai materialiai aprūpintų ir negalinčių teikti sudėtingesnių paslaugų medicinos įstaigų buvo perorganizuotos į slaugos ligonines, kurių šalyje labai trūko. Sveikatos priežiūros įstaigos buvo reorganizuotos į viešąsias įstaigas, gydymo įstaigos suskirstytos į tris lygius. Reformuojant sistemą, daugėjo privačių gydytojų kabinetų, klinikų skaičius, tobulėjo vaistų kompensavimo ir paslaugų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto tvarka.

Šiandien PSD vykdo šios institucijos – Privalomojo sveikatos draudimo taryba ir ligonių kasos. Ligonių kasos administruoja PSDF biudžeto lėšas (rengia PSDF biudžeto projektą, jo vykdymo ataskaitas, vykdo patį biudžetą, sudaro šio biudžeto rezervą ir jį naudoja, paskirsto PSDF biudžeto lėšas); tvarko Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registrą, PSD informacinę sistemą „Sveidra“ ir kt.; kompensuoja apdraustųjų sveikatos priežiūros išlaidas ir tuo tikslu kasmet sudaro sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis (ASPĮ), vaistinėmis ir kitais ūkio subjektais; organizuoja ir vykdo PSDF lėšomis kompensuojamų ASPĮ paslaugų, kompensuojamųjų vaistų ir MPP, ortopedijos techninių priemonių kainodaros valdymo procesą, skaičiuoja jų bazines kainas; koordinuoja TLK veiklą kt. Tai reiškia, kad ligonių kasos yra atsakingos už tai, kad fonde sukauptos mokesčių mokėtojų lėšos būtų panaudojamos teisėtai ir efektyviai, bet ir neviršijant biudžeto galimybių – visada laikantis nustatyto reglamentavimo.

Svarbiausi įvykiai, atkūrus nepriklausomybę

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, svarbiausiu sveikatos priežiūros uždaviniu tapo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo gyventojams užtikrinimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu, 1990–1991 m. prioritetu laikytas siekis parengti bendrųjų socialinio draudimo įstatymų pagrindus.
1990 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymą, o 1991 m. gegužės 21 d. – Valstybinio socialinio draudimo įstatymą, įteisinusį sveikatos draudimo sistemos atkūrimo pradžią. Šiame įstatyme buvo reglamentuotas išmokų, susijusių su išlaidų medikamentams ir sanatoriniam gydymui, kompensavimas.
1991 m. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Lietuvos nacionalinę sveikatos priežiūros koncepciją, kuri reglamentavo sveikatos apsaugos politiką, nustatė prioritetus – plėtoti pirminę sveikatos priežiūrą, diegti šeimos gydytojo instituciją, gydymo įstaigas suskirstyti pagal pirminį, antrinį ir tretinį paslaugų teikimo lygmenis. Ši koncepcija tapo Lietuvos sveikatos politikos formavimo pagrindu.
1992–1996 m. rengiamasi visuotiniam PSD diegimui. Reikėjo pasirinkti tinkamą PSD sistemos modelį ir svarbiausius sveikatos priežiūros finansavimo principus; parengti ir priimti atitinkamus teisės aktus.
1992 m. sausio 10 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu įsteigta SAM pavaldi VLK. Tuometinės VLK funkcijos: finansuoti respublikinio pavaldumo gydymo įstaigas valstybės biudžeto lėšomis, atsižvelgiant į suteiktų paslaugų mastą; stacionarines paslaugas, sugrupuotas pagal tarptautinę ligų klasifikaciją, apmokėti SAM nustatytomis kainomis, į kurias buvo įtrauktos paslaugų teikimo sąnaudos; derinti avansinius mokėjimus su atsiskaitymu už suteiktas paslaugas. Bendras visų įstaigų metinis finansavimas turėjo sutapti su biudžetiniais asignavimais.
Nuo 1992 m. liepos 1 d. respublikinės įstaigos pradėtos finansuoti valstybės biudžeto lėšomis per VLK. Tai tęsėsi, kol buvo įsteigtos TLK, perėmusios daugelį gydymo įstaigų finansavimo funkcijų.
1996 m. priimtas Sveikatos draudimo įstatymas ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas.
1996 m. rugsėjo 16 d. VLK tapo pavaldi Lietuvos Respublikos Vyriausybei, buvo patvirtinti Privalomojo sveikatos draudimo tarybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatai, nustatyta šios tarybos sudėtis. Buvo įsteigta 10 TLK.
1997 m. liepos 1 d. su visomis gydymo įstaigomis buvo pasirašytos sutartys dėl gydymo išlaidų kompensavimo, patvirtintos bazinės medicinos paslaugų kainos, o nuo 1997 m. spalio 1 d. gydymo įstaigas buvo pradėta finansuoti pagal sveikatos draudimo principus.
1997 m. patvirtintas pirmasis PSDF biudžetas – jį sudarė 1,3 mlrd. litų (379 mln. eurų).
1997 m. pradėta kurti sveikatos draudimo duomenų bazė, kuri vėliau tapo Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registru. Šiuo registru naudojasi visos gydymo įstaigos, su kuriomis sudaromos sutartys dėl paslaugų teikimo ir kompensavimo PSDF biudžeto lėšomis, taip pat vaistinės, išduodančios kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones.
Nuo 2000 m. PSDF biudžeto lėšos paskirstomos TLK: gautomis lėšomis TLK pačios apmoka savo veiklos zonos gyventojams suteiktas paslaugas.
2003 m. pradėta PSD valdymo reforma:Privalomojo sveikatos draudimo taryba tapo patariamąja institucija sveikatos apsaugos ministrui priimant sprendimus; VLK tapo pavaldi SAM; buvo sumažintas TLK skaičius: vietoj 10 liko 5 (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių).
2004 m. Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) nare, šalies apdraustieji įgijo teisę laisvai keliauti, studijuoti, dirbti ES, EEE šalyse ir Šveicarijos Konfederacijoje. Apdraustiesiems išduodamos Europos sveikatos draudimo kortelės garantuoja, kad Lietuvos apdraustieji, nuvykę į bet kurią iš išvardytų Europos šalių, prireikus gautų būtinosios medicinos pagalbos paslaugas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir šalies, kurioje lankosi, gyventojai.
2006 m. pradėtos teikti pirmosios elektroninės paslaugos: internetu gyventojams tapo prieinama informacija apie gydymo įstaigose jiems suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, kurios buvo apmokėtos PSDF biudžeto lėšomis, išduotus kompensuojamuosius vaistus, nustatytas diagnozes.
2009 m. įgyvendinta PSD įmokų reforma: šios įmokos buvo atskirtos nuo gyventojų pajamų mokesčio; buvo aiškiau reglamentuotos savarankiškai mokančių įmokas asmenų ir kitų gyventojų grupių įmokos, suvienodintas jų tarifas (9 proc. apmokestinamųjų pajamų); sugriežtinta šių įmokų mokėjimo kontrolė.
2013 m. pabaigoje Lietuva pradėjo taikyti Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyvas dėl pacientų teisių į tarpvalstybinės sveikatos priežiūros paslaugas: Lietuvoje apdrausti asmenys, nuvykę į kitas ES šalis, gali savo lėšomis gauti planines spveikatos priežiūros paslaugas, o grįžę į Lietuvą – kreiptis į TLK dėl išlaidų kompensavimo PSDF biudžeto lėšomis.
2013–2017 m. buvo vykdomi didelio masto visuomenės informavimo apie PSDF biudžeto lėšomis finansuojamas vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų prevencines programas projektai – „Žinoti sveika“, „Aplenk ligą“, „Kylame į kovą su vėžiu“. Lietuvos gyventojai buvo kviečiami nemokamai pasitikrinti sveikatą. Taip pat vykdyta socialinė reklama „Būk protingas, nepermokėk už vaistus“, skatinanti racionaliai vartoti vaistus ir vaistinėje pasirinkti vaistą, kurio priemoka mažiausia.
2020 m. gegužės 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė ligonių kasų konsolidavimo projektui, taip siekiant optimizuoti PSDF veiklą, supaprastinti jo valdymo struktūrą. Po konsolidacijos PSD vykdytų vienas juridinis asmuo – VLK su regioniniais padaliniais (jie pakeistų dabartines TLK).